Kaip atsirado „Cloud architektai“?
Kartais vieta yra istorinė, ją įvertiname ir stengiamės jautriai papildyti. Kartais aplinka – sovietmečiu formuotas rajonas, kuriam reikia naujo ženklo, naujo impulso užduosiančio tolimesnę vystymosi kokybę, tokiu atveju einame kontrasto principu. Kiekvienas projektas – nauja istorija, nauji iššūkiai. Dažnai išgirstame klausimą – kodėl jūsų pastatai visi tokie skirtingi ir atrodo kaip sukurti skirtingų architektų? Atsakau, jog visus juos projektavome žiūrėdami į aplinką, ieškodami, ko jai reikia. Šį klausimą laikau didžiuliu komplimentu. Man atrodo, nėra nieko blogiau nei tas pats architekto kartojamas statinio vizualinis modelis visame mieste, tačiau kardinaliai skirtingose vietose.
Kartais toks įspūdis apima važiuojant Vilniaus naujai vystomais verslo rajonais. Tai šiek tiek primena situaciją Berlyne. Panaši situacija ir su skandinavų architektų pastatais Vilniuje. Tarptautinė architektūra nėra blogai, priešingai, manau, taip išplečiamas ir mūsų akiratis. Tačiau kai pradedi analizuoti fasadų spalvą, kodėl ji, tarkime, keistai žalsva, staiga suvoki, kad tokia spalva puikiai dera prie skandinavų besioksidavusių vario bokštų ir stogų, tačiau juk Vilnius jų neturi… Lietuvoje kalbame lietuviškai, Kopenhagoje – daniškai, tas pats ir architektūroje, privalome gerbti savo kalbą!
Koks yra Jums labiausiai patinkantis pastatas (pasaulyje) ir kodėl?
Pastatais galiu žavėtis, jie kelia emocijas, tačiau įkvėpimo kūrybai juose niekada neieškau. Galva ir taip tiesiog plyšta nuo idėjų ir vizijų, mūsų studijoje nebūna nekūrybingų dienų. O impulsai šioms idėjoms yra paprastas kasdienis gyvenimas, kelionės, labai dažnai – diskusijos su skirtingų specialybių draugais apie politinius įvykius. Mano idėjos gimsta laikant ranką ant gyvenimo pulso. Kiekvienas architektas kuria skirtingai, tai yra jo virtuvė, kurioje nėra vieno sėkmės recepto.
Žaviuosi architektais kaip asmenybėmis. Kiekvienoje studijoje yra pilkasis kūrybinis kardinolas. Esu dirbusi kartu su Massimiliano Fuksu, darbas jo studijoje davė daug, bet dar daugiau davė jau vėlesni susitikimai ir pokalbiai su maestro prie kavos puodelio. Negali nesižavėti, kai priešais žmogus, kuriame, atrodo, telpa visas pasaulis. Jo kūryba neturi šalies ribų, jis pažįsta daug kultūrų, jo kūriniai stovi įvairiuose skirtingiausiuose pasaulio krašteliuose. Būtent vieno iš savo vizitų Lietuvoje metu M. Fuksas paskatino mane nebijoti siekti daugiau ir eiti toliau. Todėl „Cloud“ 2020 metai bus ypatingi – žengsime plačiau ir mūsų studiją papildys tarptautinis biuras už Lietuvos ribų. Kur jis bus kol kas noriu išlaikyti paslaptyje, – tačiau tai bus septynmylis žingsnis.
Koks, jūsų nuomone, miestas yra geras miestas iš architektūrinės, urbanistinės pusės?
Mano požiūriu miestas yra sudėtingas organizmas, kuris yra linkęs formuotis pats, keisti formą, veidą. Nors Vilnius sėkmingai vystosi pagal bendrojo plano viziją, ir mes kaip architektai bandome miestą prižiūrėti, į jį taikiai bei taikliai įsilieti, bet vienoje ar kitoje miesto vietoje vis tiek iššauna kažkas keisto, to neįmanoma visiškai sukontroliuoti. Ir tai savotiškai žavi. Kartais ir ne gerąja prasme. Tačiau taip buvo visais laikais. Turime Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblį, kuris toli gražu neprimena darnaus ir pagarbaus prisitaikymo prie aplinkos, turint omenyje, jog Šv. Onos bažnyčia buvo, švelniai tariant, užstatyta tiesiai priešais Bernardinų bažnyčią. Tačiau šiandien abi bažnyčios yra saugomos unikalios vertybės. Taip buvo ir su Eifelio bokštu Paryžiuje. Dabar jis yra miesto, visos šalies simbolis, nors turėjo būti išmontuotas po parodos. Štai, kad ir naujausias „Herzog & de Meuron“ pastatas Paryžiuje – milžiniška piramidė. Kodėl? Todėl, kad ji Eifelio bokšto fone, ir jie gražiai draugauja.
Gal tai ir yra miesto grožis?
Taip, man tai, kad miestas yra gyvas organizmas, turi savo charakterį, kartais piktą, kartais nuolankų ar užsispyrusį ir yra grožis. Žinoma, dažnai būna, kad visuomenė priešinasi visoms naujoms statyboms. Tai savaime suprantama, juk nei vieno žmogaus nežavi statybų aikštelė po jo svetainės langu, juo labiau jei būsimas pastatas prieštarauja jo estetiniam supratimui. Įdomus faktas yra ir tai, jog visuomenė bijo stiklo, didesnių langų. Tai primena 1696 metus, kai Jungtinės Karalystės karalius Viljamas III įvedė langų mokestį. Žmonės gyvenantys namuose su daugiau nei šešiais langais buvo verčiami mokėti kvotą. Siekdami nemokėti rinkliavos žmonės rinkosi užmūryti langų angas, tai buvo vadinama Daylight robbery. Taigi, šviesa gyvenime reiškė finansinį statusą. Turint omenyje šiuolaikines vėdinimo bei saulės kontrolės inovacijas ir tai, jog neprivalome mokėti už papildomus langus, bijoti didesnių langų ar daugiau stiklo pastate yra netikslinga. Stiklas iš savęs yra labai įdomi medžiaga, – atspindi aplinką, todėl pastatas gali į ją įsilieti kaip kamufliažas. Tuo tarpu dirbti pastate, kuriame daug langų, yra neapsakomai geras jausmas, turint omenyje, kad didėjant gyvenimo tempui vis daugiau laiko praleidžiame darbe. Fasadų skaidrumas padeda neatitrūkti nuo aplinkos, matyti kaip juda saulė už lango, kaip keičiasi metų laikai. Tad žmonių nuomonė neretai būna itin subjektyvi, kartais net neracionali.
Kokios Vilniaus vietos jums labiausiai patinka iš architektūrinės pusės, kodėl?
Man patinka visas Vilnius, besąlygiškai su savo ydomis ir skauduliais, todėl vienos vietos išskirti negalėčiau. Matyt tai ir yra meilė. Esu gyvenusi daugelyje rajonų. Labai džiaugiuosi, kai kažkokia vieta atsigauna, yra išvystoma. Labai džiaugiuosi, kad Naujamiestis po truputį prisikelia, vyksta gamyklinių teritorijų konversijos, džiaugiuosi, kad Senamiestį visi stengiasi gerbti ir saugoti. Deja, tai nėra meilė be galiojimo datos, net ir pats geriausias pastatų konservavimas turi galiojimo datas. Džiaugiuosi, kad šiuo metu savivaldybė daug dirba miesto labui, skatinamas visuomeninės paskirties objektų atsiradimas, tvarkomi skverai, krantinės.
Tačiau vien sutvarkydami krantines, išsprendžiame tik dalį problemos, nors ir labai svarbią. Vilnius savo širdyje turi tokį fantastišką gamtos darinį kaip upė, manau, kad jį reikėtų išnaudoti geriau. Upės dugnas yra vietomis užakęs tiek, kad joje negali pilnavertiškai vystytis laisvalaikio transportas. Upė – savaiminis traukos objektas, tačiau jai reikalinga pagalba.
Kuo, jūsų nuomone, ypatingas „Vytauto 35“ rajonas – Žvėrynas?
Žvėrynas gražus tuo, kad jis yra Vilniaus širdyje, bet ne Senamiestyje ar centre, kartu ir labai žalias. Žvėrynas turi unikalią jungtį su Vingio parku. Čia anksčiau dominavo senovinis perimetrinis posesijinis gatvių užstatymas. Sakau anksčiau, nes, nors Vytauto gatvėje perimetrinio užstatymo motyvų dar nemažai, likusiame Žvėryne istorinės praeities ir kontekstualaus prisitaikymo matome vis mažiau. Liūdna dėl Žvėryno. Vienas kolega yra taikliai pastebėjęs, kad Žvėrynas tapo zoologijos sodu. Žvėryne, pagal pavadinimą atrodo, turėtų gyventi lietuviško miško žvėrys: elniai, lapės, šernai. O zoologijos sode yra įvairių žvėrelių: ir žirafų, ir dramblių, ir iš Pietų Amerikos, ir iš Afrikos. Nevaldoma 1990–1995 metų individualių namų statyba paliko randą Žvėryno pagrindinėse gatvėse. Nepanašu, kad daugelis būtų vertinę architektūrą ir istorinį vietos paveldą. Matyti, kurio laikotarpio kiekvienas namas, vien pagal tai, kokios tuo metu buvo mados architektūroje ir medžiagų pasirinkime. Visa tai atgyveno greitai, vos per dešimtmetį.
Koks yra „Vytauto 35“ konceptas, kaip į Žvėryną šį pastatą įliejote jūs?
Pastatą galėjome sukurti bet kokį – ir plieninį, ir juodą, bet tuomet būtume tik papildę zoologijos sodą su dar vienu egzotiniu gyvūnėliu. Tačiau šiandien, kai statybos jau baigtos, man nėra nieko gražiau nei žiūrėti nuo Žvėryno senosios vaistinės kampo ir matyti, kaip „Vytauto 35“ geltonų plytų fasadas susilieja su kaimyniniu geltonų plytų namu, kaip pastato siluetas niekur neišsikiša ir neišsišoka. Šioje vietoje nereikia dar vieno egzotinio paukščio, čia jų ir taip daug. Nesakau, kad reikia atstatyti senuosius barokus, bet reikia stebėti ir jausti aplinką. Reikia statyti pereinamąsias jungtis tarp to, kas buvo, ir to, kas bus. Kai gauname iššūkį suprojektuoti naują pastatą, pirmiausia važiuojame į vietą ir labai ilgai ir daug kartų vaikštome po apylinkes, žiūrime, koks yra bendras vaizdas, kas dominuoja, kokios yra aplinkinių istoriškai vertingų namų detalės: kaip eina langų juostos, kaip langai sugrupuoti, kokie būdavo plytinių pastatų langų apvadai, kokios medžiagos, spalvos.
Senieji geltonųjų plytų Žvėryno pastatai žavi fasado puošyba pereinančia į tūrinę ornamentiką. Plyta nesensta, su amžiumi ji tik gražėja, tuo tarpu iš tų pačių plytų suformuoti tūriniai ornamentai ant fasado kasdien gaudo saulės šviesą ir kiekvieną valandą atrodo vis kitaip, nes slenkasi jų šešėlis, apsišviečia kita pusė. Tuo svarbi yra ir „Vytauto 35“ idėja, langai – lyg paveikslo rėmai. Tūriniai rėmai yra tik viename lango šone ir viršuje, taip sukuriamas vaizdas, lyg žiūrėtum į Senamiesčio ar Žvėryno pastatą iš šono, ir nuo langų apvadų, kintant šviesai būtų matyti subtilus šešėlio virpėjimas per visą fasadą. Nieko įmantraus, tik tūriniai elementai, kurie meta šešėlį. Nes spalvos… jos blunka ir keičiasi, o vienas dalykas, kuris visą laiką išlieka, yra saulė, visuomet kylanti Rytuose ir nusileidžianti Vakaruose. Tad apvadai skirtingu paros metu gaudo skirtingą saulės atspindį ir meta skirtingą šešėlį, todėl atrodo, kad namas virpa. Fasadas atrodo jautrus. Esame labai patenkinti šiuo sprendimu, pastatas atrodo lyg čia buvęs.
Kaip gimė pastato siluetas?
Toje vietoje, Žvėryne, projektuoti nešlaitinius stogus būtų buvęs nemenkas nusikaltimas. Taigi šlaitiniai stogai jau buvo dalis užduoties. Kita dalis – senoji Žvėryno plytinė architektūra. Tai yra atsakymas, kaip XXI amžiuje „Cloud architektai“ įsivaizduoja modernų inkliuzą Žvėryne nepažeidžiant jo vertingųjų savybių.
Tiek EIKOS, tiek mūsų iniciatyva prie pastato tūrio daug prisidėjo ir vietos bendruomenė. Tai buvo labai savalaikis ir naudingas santykis su bendruomene, gerai, kad tai buvo pakankamai ankstyvas etapas, bendruomenė išsakė prašymą, kad ir taip smulkus tūris dar labiau susmulkėtų, iš trijų tūrių atsirado keturi. Manau, kad tai buvo vienas sėkmingiausių darbo su bendruomene pavyzdžių, kai rezultatas tenkina abi puses ir vyksta sklandžiai, su pagarba. Būtent šioje konkrečioje vietoje nesinorėjo išsiskirti, nes Žvėrynas ir taip margas, žmonės margi, viskas marga. Miestas už tai nepadėkotų.
Ko šiame projekte išmokote?
Nuo to laiko, kai dirbome su Žvėryno gyventojais, kai tik turime pirmą eskizą, iš karto kviečiame vietos bendruomenę, net neprasidėjus oficialioms viešinimo procedūroms einame susitikti, kalbėtis, kokia yra mūsų vizija, kokia jų, kokie yra reglamentai, kokia bus infrastruktūra, kaip naujas pastatas pagerins padėtį. Iš pradžių vietos gyventojams dažnai būna šokas, kad kažkas jų teritorijoje keisis, bet sprendžiant klausimus kartu visuomet būna geras rezultatas. „Vytauto 35“ ir dabar su kaimynais maloniai pabendraujame. Užeinu į senąją vaistinę, gaunu komplimentų, koks gražus pastatas gavosi, kiekvieną dieną po darbo apžiūriu per dieną atliktus statybų darbus, prie tvoros su kaimynais pasikalbame ir apie gyvenimą, ir apie Žvėryną, apie gėles, papasakoju, kokius augalus sodiname projekto teritorijoje, koks bus gražus bendras vaizdas. Pasirodo, sėkmingai naujai architektūrinei integracijai neužtenka pažinti vien aplinkinius pastatus, teritorijos istorinę urbanistinę raidą, – pažinti reikia visą supančią aplinką, o tai yra ir žmonės. Lietuviams tikrai reikia daugiau ir nuoširdžiau bendrauti, ir tuomet viskas bus gerai, ne tik gyvenime, bet ir architektūroje.
Daugiau apie projektą: https://vytauto35.lt/