Su „Balto lapo“ architektais Tumu Mazūru ir Giedriumi Stogiu (Unitectus) kalbamės apie tai, kuo ypatingas projekto rajonas Naujamiestis ir kaip gerojo miesto praktikos buvo pritaikytos projektuojant „Baltą lapą“. Po pokalbio dar kurį laiką diskutuojame apie architektūros svarbą žmogaus gyvenime, Open House Vilnius atviros architektūros savaitgalį, kurio vienas iš organizatorių yra Giedrius, bei apie didėjantį vilniečių apetitą gerai architektūrai. Kartu tikimės, kad „Baltas lapas“ pateisins miestiečių lūkesčius.
Koks, jūsų nuomone, miestas yra geras miestas iš architektūrinės, urbanistinės pusės?
Tumas: Man atrodo, kad dideli miestai, pavyzdžiui, Barselona, kur vien namai namai namai namai, šiurpoki, pernelyg tiršti, nėra draugiški žmogui. Geras miestas turėtų būti įvairesnis, su įsiterpiančiais parkais ar kitais urbanistiniais sprendimais.
Tuomet Vilnius, kaip miestas, yra geras?
Tumas: Vilnius, kaip miestas, iš principo yra geras, tik gal truputį per retas, išskydęs. Labai daug laisvų erdvių, net vaikai, septynių–aštuonių metų amžiaus pastebi, kad miestas neįprastai žalias. Tai, turbūt, skamba kaip pagyrimas Vilniui. Bet tas žalumas vietomis yra nevaldomas. Nors tai, kad mieste yra miškelių gal savotiškai ir žavu, įneša natūralumo.
Giedrius: O labai patinka Ryga. Senamiestis – be automobilių, aplink jį sukurta žalia zona ir toliau naujamiestis, turintis savo veidą – secesinio stiliaus pastatų, generuojantis, kaip ir senamiestis, lankytojų ir turistų srautą, tapęs Rygos vizitine kortele. Ir pas mus galėjo taip būti, bet naujamiesčio planas nebuvo iki galo įgyvendintas, todėl jis liko kiek pabiręs.
Daugiau skaitykite čia.